O buvo taip...

... stovėjau prie lango, žiūrėjau į dangų. Kažkodėl paliečiau savo veidą ir būtent tada supratau, jog sapnuoju. Tą pat akimirką jau norėjau paversti savo sapną į kokią nors kėlionę. Bet nugrimzdau per giliai į miegą ir prabudus neprisiminiau, kas buvo po to.

Falsifikatas

Kodėl dauguma šitaip viską sureikšmina? Metaliniai apskritimai, su išraižytais juose skaičiais – vadinami pinigais. Velnio išradimas. Niekad nemokėjau tinkamai su jais elgtis. Pinigai priverčia tave galvoti, jog tau jų reikia vis daugiau ir daugiau, jie priverčia tave justi geresnio gyvenimo nepriteklių – nors taip nėra. Televizija bruka tau daugybę idiotiškų prekių: treniruoklių, vibruojančių diržų, kurie sumažins tavo celiulitą, vaisvandenių, vidinei potencijai pagerinti, šokoladinių batonėlių, tablečių, indų plovimo mašinai, idiotiškai pabrėždama, jog namuose šeimininkaujanti moteris, nesugeba atplėšti celofaninio maišelio, ar tinkamai išplauti indų. Visas šitas briedas priverčia tave patikėti, kad esi dvasiškai nepilnavertis žmogus, tau reikia to ir ano, o kur dar šitas, kurio tau irgi reikia. Tobulas kūnas, sniego baltumo šypsena, idealūs namai, katė, kuri, po velnių, ėda tobulai švarioje virtuvėje – visa tai yra tuštybė. Sušiktas „tobulo“ gyvenimo falsifikatas, sukurtas pasipelnyti iš daugumos asilų, sekančių iš paskos pakabintos morkos. Morkos, kurios jie niekada nepasieks.

2111

Tu prabundi ryte, kuomet tave vėl prikelia erzinantis žadintuvo signalas, kurio tu pasikeisti paprasčiausiai nesugebi. Pasitrini traiškanotas akis ir pamažu pakyli. Visai kaip kad pakildavo saulė rytais, pamanai. Tačiau atrodai ne taip simpatiškai, kaip ji. Beje, trumpam susimąstai, kaip turėtų atrodyti saulė realybėje. Ne spalvotuose iliustracijose ir kompiuterinėse hologramose. Bet IŠ TIKRŲJŲ. Rodos, užsimerkus net regi kažką panašaus į milžinišką ugninį kamuolį virš galvos. Tačiau gana fantazijų. Dabar prasideda rytas. Paskubom, tu keliauji į vonią, kur kiekvieną savo odos lopinėlį nuprausi muilu ir išpurški dezinfekavimo skysčiu. Negali nepasižiūrėti į veidrodį, kur pamatai žmogystą, juodais ratilais apie akis ir pamažu žilstančiais plaukais. Nusišypsai, rodos, nuo to turėtum pasijusti geriau. Bet kažkodėl tavoji šypsena primena suplyšusį batą. Velniai nematė, metas pusryčiauti, nes vakar tu vėl pavėlavai į darbą, o viršininkas dėl to siunta, juk jis, po velnių turi dirbtinę ranką ir kiaušų implantus. Nejau toks žmogus gali nesinervuoti?
Rytinė dozė. Bulvių milteliai, dirbtinis kepsnys ir švinu atsiduodanti kava. Tiesa, tu nepamiršti ir saujos spalvotų tablečių - vitaminų ir maisto papildų, vaistų nuo galvos skausmo, ir piliulių, gerinančių imuninę sistemą. Viską susimeti į skrandį ir toli gražu, nuo to geriau nepasijauti. Tiesiog žinai, kad šiandien dar gyvensi ir neapsikrėsi.
Rengiesi kostiumą. Rusvą, it pajūrio smėlis, dar neįsigėręs naftos. Tu susiruoši, paglostai savo aklą, seną šunį, kuris miega susirangęs savo guolyje, čiumpi krepšį, užsidedi raspiratorių ir dėl visa ko, pasigriebi savo seną, nelegaliai įsigytą revolverį, jei kartais nebenorėtum grįžti namo...

Tfu

"Your home is a box. Your car is a box on wheels. You drive to work in it. You drive home in it. You sit in your home, staring into a box. It erodes your soul, while the box that is your body inevitably withers... then dies. Whereupon it is placed in the ultimate box, to slowly decompose."
***
Mane pykina. Nuo visko. Nuo to, kad reikia sakyti, kur aš einu ir kodėl - nuolatos reikia aiškintis kažkam. Mane pykina nuo dirbtinų šypsenų ir vaidmainių, vadinamųjų draugų, nuo triukšmo, nuo švininių minčių, nusėdusių mano galvą, nuo išdavysčių, nuo to jausmo, kuomet į tavo sielą kažkas išsivalo kojas, pykina nuo kažkokių kvailų standartų, "teisingo" gyvenimo maketo, nuo pareigų, atsakomybės jausmo, mane pykina nuo to, kad elgiuosi šlykščiai, nuo to, kad nebemoku gyventi gražiai ir tvarkingai, pykina nuo to, jog esu viduje labai piktas žmogus, todėl tik ir laukiu, kam galėčiau išspjauti daugybę necenzūrinių ir šlykščių sakinių, mane pykina nuo neteisybės ir beprasmybės, nuo prisirišimo jausmo, nuo nemigos, nuo tavęs, nuo savęs, nuo stereotipų, nuo šokolado, nuo maigomų klaviatūros mygtukų čiažesio...

Love is...

Aš vėl įsimylėjau:
!
Net saldu burnoj iš tos laimės. Ir nieko normalaus dabar parašyt nesugebėsiu.

Šypsena

Šiandien, einant gatve, mano žvilgsnis netyčia užkliuvo už senyvos moteriškės, pardavinėjančios gėles. Ji nebuvo kokia tai alkoholikė, kurios paprastai kabinėjasi stoty ar netoli Pilies gatvės. Nors greitai prasilenkėm, mano akys spėjo užkabinti jos pavargusį ir liūdną veidą. Paėjus kiek toliau, aš sustojau. Pagalvojau, jog mane negyvai užgrauš sąžinė, jeigu nenupirksiu gėlių pas bobulytę, kuri stovi nuošalyje visą dieną ir būtinai dar stovės rytoj.
- Atsiprašau, po kiek gėlės?
- Po 4 litus, - nušvito bobutė.
Aš daviau mielai moteriškei pinigus ir išsirinkau mažiausiai patrauklią puokštę, tokią puokštę, kurios niekas kitas daugiau nepirktų. Ir tada mieloji moteriškė man antrą kartą nusišypsojo. Aš jum pasakysiu štai ką - tokia šypsena nuramintų ir prieš pat akistatą su mirtimi. Senai neteko regėti tokio nuoširdaus ir šviesaus šypsnio. Nuo jo man visą dieną buvo labai gera. Tokiomis paprastomis akimirkomis suvokiu, kad kartais reikia tikrai labai nedaug.

Dalybos

Nes gerais dalykais reikia dalintis.

Naktiniai paklydimai

Baras. Gili naktis. Pati netinkamiausia vieta vienišam žmogui. Kita vertus - geresnės nerasi. Tu nebesuskaičiuoji, kiek ištuštinai bokalų ir nežinai, kiek ištuštinti dar galėsi.
Aš pasiimu mobilųjį telefoną ir neitin klausančiais pirštais, be klaidų, stengiuosi suregzdi kelis sakinius sms žinutės pavidale. Labas. Tau labai nepasisekė, kad mane pažįsti.
Vyzdžiai išsiplėčia. Aplink galvą zuja prisiminimai. Kažkada išgyventi maloniai, bet dabar - labai įkyrūs. Nepaisant to, gyvenime man dar niekad nesinorėjo kažko užmiršti.
Tu atsigeri, vėl pasižiūri į bokalą, ant kurio sienelių išsidėstę įvairūs gyviai, susiformavę nuo alaus putos. Aplink skamba muzika. AC/DC, Nirvana, kas ten dar po velnių... Vienišas žvilgsnis klaidžioja aplinkui, prasilenkia su kieno nors gęstančiomis akimis, dairosi aukų, užkliūva už kiekvieno žmogaus...
Nenoriu, kad kas nors su manimi šnekėtų. Noriu sedėti ir merdėti visoj šitoj klampynėj. Nekenčiu barų. Tai pati netinkamiausia vieta vienišam žmogui. Tačiau geresnės dar neradau.
***
Nėra baisesnio dalyko už didėjančią apatiją ir suvokimą, jog viskas yra laikina.

Šiek tiek tarppusavyje nelabai susijusios tiesos, arba, kas galvoje - tas ir blog'e

1

Vėlus vakaras iki kelių

Žvaigždėm

Pleiskanotas dangus

O kad man

Kas protingas paaiškintų

Kodėl

Vis dar

Tavim gyvenu

Penktadienio ypatumai

taip taip, kartais pasitaiko dienų,kuomet jautiesi it bekirmyjanti mėsa,kol apatijos kirmėlės graužia tavyje didžiulę skylę. dabar valgysiu bulves ir jausiuosi pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje,nes bulvės yra viskas,ko man reikia dabar. bet po penkiolikos minučių man vėl pasidarys liūdna,pasidarys tuščia viduje,todėl tą tuštumą reikės kažkaip užpildyti,geriausias įmanomas variantas yra alaus butelys,nes toji tuštuma būtent butelio dugno skersmens dydžio. bet ji nėra taip lengvai pasotinama,ta tuštuma,todėl reikės į ją kišti viską,kas tik paklius po ranka.
apmaudas.apmaudas,jog kartais ne taip gerai viskas klostosi,suvokimas,kad visa aplinka ir aplinkiniai tave nuolatos nuvilia ir ak,ta saldi vienatvė,kurios taip nekenti,jog pamažu net pradedi įsimylėt. nes kaip gi kitaip - tu susitaikai su tuo,ką turi,o toji vienatvė gali būt prie tavęs prilipus,net jei esi ne vienas,net jei esi tarp draugų,ar minioje žmonių. tačiau būtent minioje ji juntama dar smarkiau,rodos net gali užuosti jos dvoką.
dabar privalau valgyti bulves,nes paskui reikės išsimėžti iš miesto,bent parai atitrūkti nuo vieno savartyno,prie kito - kiek didesnio. todėl aš liksiu su savo bulvėmis,ramiu liūdesiu,o jūs likite su savo meile,neapykanta,apatija,kava,teliku, - nesvarbu,kad ir ką šalia beturėtumėt.

Dvi pem šešios

Ta sekundės dalis,kuomet staiga suvoki,jog TAI,ką tu matai - atrodo TAIP,jau paskutinį kartą - ji būna pati klaikiausia. Kitą kartą TAI nebeatrodys kaip anksčiau - atrodys visai kitaip. Nebe taip patraukliai ir priimtinai. Ir tai nutiks būtent tada,kuomet jausiesi labiausiai pažeidžiamas žmogus pasaulyje,būtent tada,kada tau viso šito mažiausiai reikės. Nebesuprantu gyvenimo.

Iš praeities vizijų

tai buvo lyg sapnas.mano oda degė,liepsnote liepsnojo.

bet tik iš išorės.mano vidus buvo aplipęs ledu.

pasidarė baisiai šalta,todėl susisukau į antklodę.

šiek tiek ėmiau nerimauti,nes mano širdis daužėsi it šimtas būgnų.

bet raminau save,žinojau,kad taip ir turi būti.

pasidarė šilta,gera,nors širdis ir nedavė visiškai atsipalaiduoti.

užsimerkiau.akyse ėmė mirgėti įvairiausios spalvos ir šviesos.

skraidė šimtai minčių.

laikas išnyko.nebeegzistavo jokie skaičiai ciferblate.

aš susiliejau su laiko tėkme,

kuri, rodos, sustingo.nors ir buvau užsimerkus,

regėjau besisukančią karuselę.

ant šalimais "šuoliuojančio" arklio,sėdėjo tamsus siluetas.

mačiau daugybę veidų.

tačiau nieko labai konkretaus neprisimenu.tik spalvas ir pojūčius.

savo pirštų galuose jutau dešimtis skruzdėlių.

širdis jau aprimo,o oda vis dar degė.

mano kūnas gulėjo,o aš kažkur skraidžiau.

staiga ėmiau justi,kad žandikaulis krenta žemyn,

dantys pradėjo lydytis ir nutirpo galūnės.

vienu momentu pamaniau,kad nebekvėpuoju.

bet buvo velniškai gera visa tai justi.

kelionė į niekur ir atgal.

iki pat ankstyvo ryto...

Apie vienatvę

"Man niekada neliūdna, kai lieku vienas. Tik ištižėliai ir verksniai glaudžiasi prie ko nors. Tiktai apie tokius reikia draugeliams tūpčioti. Koks tu žmogus,jei nemoki tyliai sukąsti dantų ir vienas painkšti - kaip šuo, - nors ir būtų velniškai sunku..."

Algimantas Zurba - „Integralas“

Pojūčiai

Aš atsigulu ir užsimerkiu. Aplink vyniojasi muzika ir pamažu juntu,jog tampu kažkokia šilta,klampia mase... Atmerkiu akis ir įsižiūriu į dangų. Į jį besiremiančios pūšų šakos atrodo tartum kaulai. Imu suvokti,kad dangus atrodo kitaip... Nežinau,kuo,tačiau jis yra kitoks. Aš vėl užsimerkiu ir juntu,tarytum tuoj sutekėsiu į žemę,kur susigersiu į samanas ir paskiau išgaruosiu... Mano krūtinė prisipildo oro,apima palaimos jausmas,visa tai kelia mane viršun,juntu,kad pradedu apčiuopti muziką,kuri yra švelni ir šilkinė... Ji aplimpa ties mano pirštais,veidu,skverbiasi pro odą iki pat kaulų. Man pradeda nebeegzistuoti jokie žodžiai, aš nebesijaučiu žmogumi. Ir man nuo to velniškai gera.

Vakaras

Tu sustoji ir nusuki žvilgsnį į lyg iš gėdos raustantį dangų. Saulė pamažu panyra tarp medžių,vešliuose miškuose,o tavo vyzdžiuose iš lėto tirpsta vakaras. Tu akimirką grožiesi lengvučiais debesimis,prilipusiais prie dangaus skliauto,žaižaruojančiomis spalvomis ir giliai įkvėpi svaiginančiai gaivaus oro. Tačiau netrukus tu apsidairai aplink. Esi vienas. Tu dar akimirką liūdnu žvilgsniu perskrodi besigūžiantį rausvą dangų, ir kiek išsigandęs niūriai nužingsniuoji tolyn...

Kartais...

Kartais norisi,kad gyvenimas tiesiog atsipistų.

Rojus

Kiekvienas žmogus turi skirtingų vietų,kuriose jis jaučiasi nepažeidžiamas,jaukiai vienišas ir savas. Vieniems tai būna žaliosios pievos,dangaus mėlynumo apsupty,kitiems - tamsios gatvės,gaubiamos žibintų šviesų. O man...

Apie anarchiją ir meną

Būna bukų ir pasyvių žmonių. O būna tokių,kurie atsistoja ir kažką padaro:

Make Love Not War

Choose life

Ilha das Flores

Puikus filmas apie pomidorą,Suzuki,kuo mes skiriamės nuo kiaulių ir kaip esame tarpusavyje susiję:

Naktis

Aš nukrentu ant lovos,kur kurį laiką,plačiai atmerktomis akimis,žiūriu į blankius,nakties nuspalvotus daiktus. Mąstau,kad kažkokiu būdu norėčiau išsinerti iš savęs ir dingti kažkur toli. Mano mintys klaidžioja visur,prisimindamos ne vieną,kadaise gyvenime buvusį,brangų žmogų. Taipogi, man vėl parumpa egzistenciniai klausimai,o beprasmybės presas toliau spaudžia mano išvargusią galvą... Neilgai trukus aš pasijuntu labai vienišas žmogus. Man šitai labai patinka,tačiau tai tiek pat ir ėda mano vidurius. Aš pradedu nebesuprasti tam tikrų žmonių poelgių,galiausiai paskutinius proto likučius užspaudžia švininės mintys apie globalines problemas. O taip,kiek daug visko mano kambary... Dar keliolika sekundžiu ir miego dulkės aplips ties blakstienomis. Ir galiausiai,paskutinę akimirką,aš iš paskutiniųjų mėginu įsivaizduoti,kad šalimais yra žmogus,kurį galiu stipriai stipriai apglėbti...
Labanaktis.

Pasakėčia apie du vilkus

Kartą senasis indėnas atskleidė savo anūkui gyvenimo tiesą.
- Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas simbolizuoja blogį – pavydą, gailestį sau, egoizmą, ambicijas, melą… Kitas vilkas – gėrio simbolis – taika, meilė, viltis, tiesa, gerumas, ištikimybė…
Mažasis indėnas, sujaudintas senelio žodžių, akimirkai susimąstė, o po to paklausė:
- O kuris vilkas laimi kovą?
Senasis indėnas vos pastebimai šyptelėjo ir atsakė:
- Visuomet laimi tas vilkas, kurį tu maitini.

Šis tas tiesos

"Šiaip ar taip, viskas prasideda nuo muzikos – ir tavo pažintys, ir tavo žalingi įpročiai, ir tavo elgesys lovoje, ir tai, už ką tu balsuoji per rinkimus ir ar apskritai balsuoji. Muzikinis formatas iš tiesų yra elgesio formatas – tau tik taip atrodo, kad tu renkiesi muziką, renkiesi rūbus, ieškai darbo, junginėji televizijos kanalus ir apsistoji ties tuo, kas tau įdomu. Tu pernelyg pasitiki savo nuojauta, savo intuicija, ji iš karto tave išduoda, ir tu tiesiog nesuvoki, kad iš tiesų tie kanalai patys tave junginėja, kad iš tiesų jie tave valdo ir blaško iš šono į šoną, kad iš tiesų tau įdiegta informacija po kurio laiko savaime ima duoti pelną, ir šį pelną susižeri visai ne tu. Viskas priklauso nuo muzikos: vieną dieną tu susirūpini svetimomis idėjomis, įsileidi jas į savo teritoriją, paklūsti svetimam ritmui, pakliūni į jo valdžią, pritaikai prie jo savo mimiką ir savo judesius, ir vargiai rasi, kas už tai atsakytų: niekas neuždraus bliuzo už tai, kad jis sutraiškė tau sąnarius, niekas Teksaso valstijoje nepasodins ant elektros kėdės Neilo Youngo už tai, kad nuo jo gitaros tau ėmė kristi dantys. Freedom, sako Neilas Youngas ir rodo tau fuck. Freedom, pritaria prisiekusiųjų teismas ir išsiskirsto pietauti. Freedom, liūdnai sutinki tu ir eini pas pažįstamą dantų gydytoją..."

Serhij Žadan - "Anarchy in Ukr"

?

Eilinį vakarą,mintimis aš suvokiu,kad viskas yra beprasmiška. Ir eilinį kartą bandau save apgauti ir pasijusti gerai bei vėlei kibtis į šiurkščias gyvenimo uolos atbrailas. Nakčiai norisi ištuštinti galvą ir ramiai užmigti,tačiau taip niekada nebūna.