Šiandien, einant gatve, mano žvilgsnis netyčia užkliuvo už senyvos moteriškės, pardavinėjančios gėles. Ji nebuvo kokia tai alkoholikė, kurios paprastai kabinėjasi stoty ar netoli Pilies gatvės. Nors greitai prasilenkėm, mano akys spėjo užkabinti jos pavargusį ir liūdną veidą. Paėjus kiek toliau, aš sustojau. Pagalvojau, jog mane negyvai užgrauš sąžinė, jeigu nenupirksiu gėlių pas bobulytę, kuri stovi nuošalyje visą dieną ir būtinai dar stovės rytoj.
- Atsiprašau, po kiek gėlės?
- Po 4 litus, - nušvito bobutė.
Aš daviau mielai moteriškei pinigus ir išsirinkau mažiausiai patrauklią puokštę, tokią puokštę, kurios niekas kitas daugiau nepirktų. Ir tada mieloji moteriškė man antrą kartą nusišypsojo. Aš jum pasakysiu štai ką - tokia šypsena nuramintų ir prieš pat akistatą su mirtimi. Senai neteko regėti tokio nuoširdaus ir šviesaus šypsnio. Nuo jo man visą dieną buvo labai gera. Tokiomis paprastomis akimirkomis suvokiu, kad kartais reikia tikrai labai nedaug.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą