2111

Tu prabundi ryte, kuomet tave vėl prikelia erzinantis žadintuvo signalas, kurio tu pasikeisti paprasčiausiai nesugebi. Pasitrini traiškanotas akis ir pamažu pakyli. Visai kaip kad pakildavo saulė rytais, pamanai. Tačiau atrodai ne taip simpatiškai, kaip ji. Beje, trumpam susimąstai, kaip turėtų atrodyti saulė realybėje. Ne spalvotuose iliustracijose ir kompiuterinėse hologramose. Bet IŠ TIKRŲJŲ. Rodos, užsimerkus net regi kažką panašaus į milžinišką ugninį kamuolį virš galvos. Tačiau gana fantazijų. Dabar prasideda rytas. Paskubom, tu keliauji į vonią, kur kiekvieną savo odos lopinėlį nuprausi muilu ir išpurški dezinfekavimo skysčiu. Negali nepasižiūrėti į veidrodį, kur pamatai žmogystą, juodais ratilais apie akis ir pamažu žilstančiais plaukais. Nusišypsai, rodos, nuo to turėtum pasijusti geriau. Bet kažkodėl tavoji šypsena primena suplyšusį batą. Velniai nematė, metas pusryčiauti, nes vakar tu vėl pavėlavai į darbą, o viršininkas dėl to siunta, juk jis, po velnių turi dirbtinę ranką ir kiaušų implantus. Nejau toks žmogus gali nesinervuoti?
Rytinė dozė. Bulvių milteliai, dirbtinis kepsnys ir švinu atsiduodanti kava. Tiesa, tu nepamiršti ir saujos spalvotų tablečių - vitaminų ir maisto papildų, vaistų nuo galvos skausmo, ir piliulių, gerinančių imuninę sistemą. Viską susimeti į skrandį ir toli gražu, nuo to geriau nepasijauti. Tiesiog žinai, kad šiandien dar gyvensi ir neapsikrėsi.
Rengiesi kostiumą. Rusvą, it pajūrio smėlis, dar neįsigėręs naftos. Tu susiruoši, paglostai savo aklą, seną šunį, kuris miega susirangęs savo guolyje, čiumpi krepšį, užsidedi raspiratorių ir dėl visa ko, pasigriebi savo seną, nelegaliai įsigytą revolverį, jei kartais nebenorėtum grįžti namo...

Tfu

"Your home is a box. Your car is a box on wheels. You drive to work in it. You drive home in it. You sit in your home, staring into a box. It erodes your soul, while the box that is your body inevitably withers... then dies. Whereupon it is placed in the ultimate box, to slowly decompose."
***
Mane pykina. Nuo visko. Nuo to, kad reikia sakyti, kur aš einu ir kodėl - nuolatos reikia aiškintis kažkam. Mane pykina nuo dirbtinų šypsenų ir vaidmainių, vadinamųjų draugų, nuo triukšmo, nuo švininių minčių, nusėdusių mano galvą, nuo išdavysčių, nuo to jausmo, kuomet į tavo sielą kažkas išsivalo kojas, pykina nuo kažkokių kvailų standartų, "teisingo" gyvenimo maketo, nuo pareigų, atsakomybės jausmo, mane pykina nuo to, kad elgiuosi šlykščiai, nuo to, kad nebemoku gyventi gražiai ir tvarkingai, pykina nuo to, jog esu viduje labai piktas žmogus, todėl tik ir laukiu, kam galėčiau išspjauti daugybę necenzūrinių ir šlykščių sakinių, mane pykina nuo neteisybės ir beprasmybės, nuo prisirišimo jausmo, nuo nemigos, nuo tavęs, nuo savęs, nuo stereotipų, nuo šokolado, nuo maigomų klaviatūros mygtukų čiažesio...

Love is...

Aš vėl įsimylėjau:
!
Net saldu burnoj iš tos laimės. Ir nieko normalaus dabar parašyt nesugebėsiu.