Baras. Gili naktis. Pati netinkamiausia vieta vienišam žmogui. Kita vertus - geresnės nerasi. Tu nebesuskaičiuoji, kiek ištuštinai bokalų ir nežinai, kiek ištuštinti dar galėsi.
Aš pasiimu mobilųjį telefoną ir neitin klausančiais pirštais, be klaidų, stengiuosi suregzdi kelis sakinius sms žinutės pavidale. Labas. Tau labai nepasisekė, kad mane pažįsti.
Vyzdžiai išsiplėčia. Aplink galvą zuja prisiminimai. Kažkada išgyventi maloniai, bet dabar - labai įkyrūs. Nepaisant to, gyvenime man dar niekad nesinorėjo kažko užmiršti.
Tu atsigeri, vėl pasižiūri į bokalą, ant kurio sienelių išsidėstę įvairūs gyviai, susiformavę nuo alaus putos. Aplink skamba muzika. AC/DC, Nirvana, kas ten dar po velnių... Vienišas žvilgsnis klaidžioja aplinkui, prasilenkia su kieno nors gęstančiomis akimis, dairosi aukų, užkliūva už kiekvieno žmogaus...
Nenoriu, kad kas nors su manimi šnekėtų. Noriu sedėti ir merdėti visoj šitoj klampynėj. Nekenčiu barų. Tai pati netinkamiausia vieta vienišam žmogui. Tačiau geresnės dar neradau.
***
Nėra baisesnio dalyko už didėjančią apatiją ir suvokimą, jog viskas yra laikina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą