Aš nukrentu ant lovos,kur kurį laiką,plačiai atmerktomis akimis,žiūriu į blankius,nakties nuspalvotus daiktus. Mąstau,kad kažkokiu būdu norėčiau išsinerti iš savęs ir dingti kažkur toli. Mano mintys klaidžioja visur,prisimindamos ne vieną,kadaise gyvenime buvusį,brangų žmogų. Taipogi, man vėl parumpa egzistenciniai klausimai,o beprasmybės presas toliau spaudžia mano išvargusią galvą... Neilgai trukus aš pasijuntu labai vienišas žmogus. Man šitai labai patinka,tačiau tai tiek pat ir ėda mano vidurius. Aš pradedu nebesuprasti tam tikrų žmonių poelgių,galiausiai paskutinius proto likučius užspaudžia švininės mintys apie globalines problemas. O taip,kiek daug visko mano kambary... Dar keliolika sekundžiu ir miego dulkės aplips ties blakstienomis. Ir galiausiai,paskutinę akimirką,aš iš paskutiniųjų mėginu įsivaizduoti,kad šalimais yra žmogus,kurį galiu stipriai stipriai apglėbti...
Labanaktis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą