Dvi pem šešios

Ta sekundės dalis,kuomet staiga suvoki,jog TAI,ką tu matai - atrodo TAIP,jau paskutinį kartą - ji būna pati klaikiausia. Kitą kartą TAI nebeatrodys kaip anksčiau - atrodys visai kitaip. Nebe taip patraukliai ir priimtinai. Ir tai nutiks būtent tada,kuomet jausiesi labiausiai pažeidžiamas žmogus pasaulyje,būtent tada,kada tau viso šito mažiausiai reikės. Nebesuprantu gyvenimo.

Iš praeities vizijų

tai buvo lyg sapnas.mano oda degė,liepsnote liepsnojo.

bet tik iš išorės.mano vidus buvo aplipęs ledu.

pasidarė baisiai šalta,todėl susisukau į antklodę.

šiek tiek ėmiau nerimauti,nes mano širdis daužėsi it šimtas būgnų.

bet raminau save,žinojau,kad taip ir turi būti.

pasidarė šilta,gera,nors širdis ir nedavė visiškai atsipalaiduoti.

užsimerkiau.akyse ėmė mirgėti įvairiausios spalvos ir šviesos.

skraidė šimtai minčių.

laikas išnyko.nebeegzistavo jokie skaičiai ciferblate.

aš susiliejau su laiko tėkme,

kuri, rodos, sustingo.nors ir buvau užsimerkus,

regėjau besisukančią karuselę.

ant šalimais "šuoliuojančio" arklio,sėdėjo tamsus siluetas.

mačiau daugybę veidų.

tačiau nieko labai konkretaus neprisimenu.tik spalvas ir pojūčius.

savo pirštų galuose jutau dešimtis skruzdėlių.

širdis jau aprimo,o oda vis dar degė.

mano kūnas gulėjo,o aš kažkur skraidžiau.

staiga ėmiau justi,kad žandikaulis krenta žemyn,

dantys pradėjo lydytis ir nutirpo galūnės.

vienu momentu pamaniau,kad nebekvėpuoju.

bet buvo velniškai gera visa tai justi.

kelionė į niekur ir atgal.

iki pat ankstyvo ryto...

Apie vienatvę

"Man niekada neliūdna, kai lieku vienas. Tik ištižėliai ir verksniai glaudžiasi prie ko nors. Tiktai apie tokius reikia draugeliams tūpčioti. Koks tu žmogus,jei nemoki tyliai sukąsti dantų ir vienas painkšti - kaip šuo, - nors ir būtų velniškai sunku..."

Algimantas Zurba - „Integralas“