Vakaras

Tu sustoji ir nusuki žvilgsnį į lyg iš gėdos raustantį dangų. Saulė pamažu panyra tarp medžių,vešliuose miškuose,o tavo vyzdžiuose iš lėto tirpsta vakaras. Tu akimirką grožiesi lengvučiais debesimis,prilipusiais prie dangaus skliauto,žaižaruojančiomis spalvomis ir giliai įkvėpi svaiginančiai gaivaus oro. Tačiau netrukus tu apsidairai aplink. Esi vienas. Tu dar akimirką liūdnu žvilgsniu perskrodi besigūžiantį rausvą dangų, ir kiek išsigandęs niūriai nužingsniuoji tolyn...