Pojūčiai

Aš atsigulu ir užsimerkiu. Aplink vyniojasi muzika ir pamažu juntu,jog tampu kažkokia šilta,klampia mase... Atmerkiu akis ir įsižiūriu į dangų. Į jį besiremiančios pūšų šakos atrodo tartum kaulai. Imu suvokti,kad dangus atrodo kitaip... Nežinau,kuo,tačiau jis yra kitoks. Aš vėl užsimerkiu ir juntu,tarytum tuoj sutekėsiu į žemę,kur susigersiu į samanas ir paskiau išgaruosiu... Mano krūtinė prisipildo oro,apima palaimos jausmas,visa tai kelia mane viršun,juntu,kad pradedu apčiuopti muziką,kuri yra švelni ir šilkinė... Ji aplimpa ties mano pirštais,veidu,skverbiasi pro odą iki pat kaulų. Man pradeda nebeegzistuoti jokie žodžiai, aš nebesijaučiu žmogumi. Ir man nuo to velniškai gera.

Vakaras

Tu sustoji ir nusuki žvilgsnį į lyg iš gėdos raustantį dangų. Saulė pamažu panyra tarp medžių,vešliuose miškuose,o tavo vyzdžiuose iš lėto tirpsta vakaras. Tu akimirką grožiesi lengvučiais debesimis,prilipusiais prie dangaus skliauto,žaižaruojančiomis spalvomis ir giliai įkvėpi svaiginančiai gaivaus oro. Tačiau netrukus tu apsidairai aplink. Esi vienas. Tu dar akimirką liūdnu žvilgsniu perskrodi besigūžiantį rausvą dangų, ir kiek išsigandęs niūriai nužingsniuoji tolyn...

Kartais...

Kartais norisi,kad gyvenimas tiesiog atsipistų.

Rojus

Kiekvienas žmogus turi skirtingų vietų,kuriose jis jaučiasi nepažeidžiamas,jaukiai vienišas ir savas. Vieniems tai būna žaliosios pievos,dangaus mėlynumo apsupty,kitiems - tamsios gatvės,gaubiamos žibintų šviesų. O man...

Apie anarchiją ir meną

Būna bukų ir pasyvių žmonių. O būna tokių,kurie atsistoja ir kažką padaro:

Make Love Not War

Choose life

Ilha das Flores

Puikus filmas apie pomidorą,Suzuki,kuo mes skiriamės nuo kiaulių ir kaip esame tarpusavyje susiję:

Naktis

Aš nukrentu ant lovos,kur kurį laiką,plačiai atmerktomis akimis,žiūriu į blankius,nakties nuspalvotus daiktus. Mąstau,kad kažkokiu būdu norėčiau išsinerti iš savęs ir dingti kažkur toli. Mano mintys klaidžioja visur,prisimindamos ne vieną,kadaise gyvenime buvusį,brangų žmogų. Taipogi, man vėl parumpa egzistenciniai klausimai,o beprasmybės presas toliau spaudžia mano išvargusią galvą... Neilgai trukus aš pasijuntu labai vienišas žmogus. Man šitai labai patinka,tačiau tai tiek pat ir ėda mano vidurius. Aš pradedu nebesuprasti tam tikrų žmonių poelgių,galiausiai paskutinius proto likučius užspaudžia švininės mintys apie globalines problemas. O taip,kiek daug visko mano kambary... Dar keliolika sekundžiu ir miego dulkės aplips ties blakstienomis. Ir galiausiai,paskutinę akimirką,aš iš paskutiniųjų mėginu įsivaizduoti,kad šalimais yra žmogus,kurį galiu stipriai stipriai apglėbti...
Labanaktis.

Pasakėčia apie du vilkus

Kartą senasis indėnas atskleidė savo anūkui gyvenimo tiesą.
- Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas simbolizuoja blogį – pavydą, gailestį sau, egoizmą, ambicijas, melą… Kitas vilkas – gėrio simbolis – taika, meilė, viltis, tiesa, gerumas, ištikimybė…
Mažasis indėnas, sujaudintas senelio žodžių, akimirkai susimąstė, o po to paklausė:
- O kuris vilkas laimi kovą?
Senasis indėnas vos pastebimai šyptelėjo ir atsakė:
- Visuomet laimi tas vilkas, kurį tu maitini.