Šypsena

Šiandien, einant gatve, mano žvilgsnis netyčia užkliuvo už senyvos moteriškės, pardavinėjančios gėles. Ji nebuvo kokia tai alkoholikė, kurios paprastai kabinėjasi stoty ar netoli Pilies gatvės. Nors greitai prasilenkėm, mano akys spėjo užkabinti jos pavargusį ir liūdną veidą. Paėjus kiek toliau, aš sustojau. Pagalvojau, jog mane negyvai užgrauš sąžinė, jeigu nenupirksiu gėlių pas bobulytę, kuri stovi nuošalyje visą dieną ir būtinai dar stovės rytoj.
- Atsiprašau, po kiek gėlės?
- Po 4 litus, - nušvito bobutė.
Aš daviau mielai moteriškei pinigus ir išsirinkau mažiausiai patrauklią puokštę, tokią puokštę, kurios niekas kitas daugiau nepirktų. Ir tada mieloji moteriškė man antrą kartą nusišypsojo. Aš jum pasakysiu štai ką - tokia šypsena nuramintų ir prieš pat akistatą su mirtimi. Senai neteko regėti tokio nuoširdaus ir šviesaus šypsnio. Nuo jo man visą dieną buvo labai gera. Tokiomis paprastomis akimirkomis suvokiu, kad kartais reikia tikrai labai nedaug.

Dalybos

Nes gerais dalykais reikia dalintis.

Naktiniai paklydimai

Baras. Gili naktis. Pati netinkamiausia vieta vienišam žmogui. Kita vertus - geresnės nerasi. Tu nebesuskaičiuoji, kiek ištuštinai bokalų ir nežinai, kiek ištuštinti dar galėsi.
Aš pasiimu mobilųjį telefoną ir neitin klausančiais pirštais, be klaidų, stengiuosi suregzdi kelis sakinius sms žinutės pavidale. Labas. Tau labai nepasisekė, kad mane pažįsti.
Vyzdžiai išsiplėčia. Aplink galvą zuja prisiminimai. Kažkada išgyventi maloniai, bet dabar - labai įkyrūs. Nepaisant to, gyvenime man dar niekad nesinorėjo kažko užmiršti.
Tu atsigeri, vėl pasižiūri į bokalą, ant kurio sienelių išsidėstę įvairūs gyviai, susiformavę nuo alaus putos. Aplink skamba muzika. AC/DC, Nirvana, kas ten dar po velnių... Vienišas žvilgsnis klaidžioja aplinkui, prasilenkia su kieno nors gęstančiomis akimis, dairosi aukų, užkliūva už kiekvieno žmogaus...
Nenoriu, kad kas nors su manimi šnekėtų. Noriu sedėti ir merdėti visoj šitoj klampynėj. Nekenčiu barų. Tai pati netinkamiausia vieta vienišam žmogui. Tačiau geresnės dar neradau.
***
Nėra baisesnio dalyko už didėjančią apatiją ir suvokimą, jog viskas yra laikina.

Šiek tiek tarppusavyje nelabai susijusios tiesos, arba, kas galvoje - tas ir blog'e

1

Vėlus vakaras iki kelių

Žvaigždėm

Pleiskanotas dangus

O kad man

Kas protingas paaiškintų

Kodėl

Vis dar

Tavim gyvenu

Penktadienio ypatumai

taip taip, kartais pasitaiko dienų,kuomet jautiesi it bekirmyjanti mėsa,kol apatijos kirmėlės graužia tavyje didžiulę skylę. dabar valgysiu bulves ir jausiuosi pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje,nes bulvės yra viskas,ko man reikia dabar. bet po penkiolikos minučių man vėl pasidarys liūdna,pasidarys tuščia viduje,todėl tą tuštumą reikės kažkaip užpildyti,geriausias įmanomas variantas yra alaus butelys,nes toji tuštuma būtent butelio dugno skersmens dydžio. bet ji nėra taip lengvai pasotinama,ta tuštuma,todėl reikės į ją kišti viską,kas tik paklius po ranka.
apmaudas.apmaudas,jog kartais ne taip gerai viskas klostosi,suvokimas,kad visa aplinka ir aplinkiniai tave nuolatos nuvilia ir ak,ta saldi vienatvė,kurios taip nekenti,jog pamažu net pradedi įsimylėt. nes kaip gi kitaip - tu susitaikai su tuo,ką turi,o toji vienatvė gali būt prie tavęs prilipus,net jei esi ne vienas,net jei esi tarp draugų,ar minioje žmonių. tačiau būtent minioje ji juntama dar smarkiau,rodos net gali užuosti jos dvoką.
dabar privalau valgyti bulves,nes paskui reikės išsimėžti iš miesto,bent parai atitrūkti nuo vieno savartyno,prie kito - kiek didesnio. todėl aš liksiu su savo bulvėmis,ramiu liūdesiu,o jūs likite su savo meile,neapykanta,apatija,kava,teliku, - nesvarbu,kad ir ką šalia beturėtumėt.