taip taip, kartais pasitaiko dienų,kuomet jautiesi it bekirmyjanti mėsa,kol apatijos kirmėlės graužia tavyje didžiulę skylę. dabar valgysiu bulves ir jausiuosi pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje,nes bulvės yra viskas,ko man reikia dabar. bet po penkiolikos minučių man vėl pasidarys liūdna,pasidarys tuščia viduje,todėl tą tuštumą reikės kažkaip užpildyti,geriausias įmanomas variantas yra alaus butelys,nes toji tuštuma būtent butelio dugno skersmens dydžio. bet ji nėra taip lengvai pasotinama,ta tuštuma,todėl reikės į ją kišti viską,kas tik paklius po ranka.
apmaudas.apmaudas,jog kartais ne taip gerai viskas klostosi,suvokimas,kad visa aplinka ir aplinkiniai tave nuolatos nuvilia ir ak,ta saldi vienatvė,kurios taip nekenti,jog pamažu net pradedi įsimylėt. nes kaip gi kitaip - tu susitaikai su tuo,ką turi,o toji vienatvė gali būt prie tavęs prilipus,net jei esi ne vienas,net jei esi tarp draugų,ar minioje žmonių. tačiau būtent minioje ji juntama dar smarkiau,rodos net gali užuosti jos dvoką.
dabar privalau valgyti bulves,nes paskui reikės išsimėžti iš miesto,bent parai atitrūkti nuo vieno savartyno,prie kito - kiek didesnio. todėl aš liksiu su savo bulvėmis,ramiu liūdesiu,o jūs likite su savo meile,neapykanta,apatija,kava,teliku, - nesvarbu,kad ir ką šalia beturėtumėt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą